Juodžiausias gyvenimo laikotarpis… Kaip padėti pačiai sau?

Būna juodų dienų, savaičių, mėnesių… Ašarų pakalnė, gyvenimas nemielas ir pati sau nemiela. Paliko, išdavė, nuskriaudė, apgavo, nepasisekė, susimovei, suklydai… Skauda širdį, dūšią, viską skauda! Jau kelinta dieną naršai internete ieškodama nusiraminimo, patarimo, išeities? Negali patikėti, kad tau jau taip blogai, jog turėtum kreiptis „į specialistus“, todėl kaip nors nori išsikapstyti pati? Galiu pasiūlyti keletą dalykų. Jie išmėginti ir tikrai padeda, bet reikia tai daryti ne vieną dieną ir ne vieną kartą.

Judėk!

Nenutūpk sėdėti tamsiausiame kampe, neskubėk po darbo ar pamokų slėptis namuose, nesulįsk vien į kompiuterį. GYVENIMAS YRA JUDĖJIMAS. Jei nori grįžti į gyvenimą, turi judintis. Čia kalbu ne apie mankštą ar sportą, nors tai irgi gerai.

Kai negera – eik. Eik iš namų (ar iš ten kur sėdi) ir keliauk gatvėmis, pievomis, kiemais, parkais. Jei tiek eiti tau atrodo per daug – apeik keletą kartų savo kvartalą ar vietovę. Visai nesvarbu, koks paros metas ar oras. Žymiai svarbiau padėti sau – jau dabar! Jei tau netinka ėjimas, važiuok dviračiu arba bent jau mašina, autobusais. Kaip nors nelik tupėti vienoje vietoje. Kasdien rask progą ar prisiversk vaikščioti. Kūno judėjimas išjudina mintis. Judėdama erdvėje bent kuriam laikui „pabėgsi“ nuo juodų minčių, o tau tokios pertraukėlės reikalingos!

Stiprink save

Jei esi bėdoje, tau reikia ne kritikos, o paguodos. Pirmiausia guodėja būk pati sau. Tau žiauriai negera? Kuo greičiau ieškok “paguodos prizo” – kažko gero pačiai sau. Pradėk nuo mažų dalykų, kuriuos nesunku įgyvendinti: mėgiamos dainos, “skanumėlio”. Renkis tais rūbais, su kuriais geriausiai jautiesi. Lankykis tose vietose, kurios tau patinka. Internete ieškok gražių vaizdų, ekrano ir telefono užsklandas pasirink mielas ir šviesias. Kaip nors pagražink savo kambarį ar darbo vietą. Šiuo metu netinka graužti save, priekaištauti sau, kaltinti ir bausti save. Spėsi tai padaryti vėliau.

Kai esi silpna, pažeista, jautiesi sugniužusi, įveikta, skubiai mobilizuok visas savo pozityvias pajėgas, stiprink save! Taip, būtent tu turi tai daryti! Kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau atgausi jėgas ir galėsi imtis taisyti padėtį arba gyventi toliau. Juk tu ieškai būdų, kaip padėti sau pačiai. Taigi, nelauk, kol likimas ar geras žmogus tave paguos ar ištemps iš tos duobės. Tas geras žmogus – tu pati. Tai ir elkis su savimi, kaip geras žmogus – ne priekabiauk, o daryk gerus dalykus sau!

Kai vidujai pradėsi atsigauti, nesustok stiprinti savęs. Stiprėji tuomet, kai darai tai, kas tau patinka, ko visada norėjai. Taip, žinau, taip tragiškai jautiesi būtent dėl to, kad kažkokiu būdu netekai galimybės daryti tai, ko tau labai norėjosi, ar būti ten, kur tau labai patiko. Jei esi sąžininga sau, tai rasi ir kitų dalykų, kurie tau patinka. Galbūt imkis to, kam vis pritrūkdavai laiko, pinigų, jėgų. Ko gero, ne kartą pagalvodavai „kaip norėčiau … bet ne dabar!“ Taigi, atėjo ta diena! Neišsisukinėk įrodinėdama sau, kad „dar negali, nes…“, „dabar tai jau tikrai negali…“. Jei paliksi save skursti vidinių priekaištų, kalčių ir nevilties pakalnėje, niekaip nesustiprėsi ir neišsikapstysi. Priemonių turi imtis DABAR, o ne tada kai jau vėl gerai jausiesi!

Dalyvauk

Kalbėkis ir nevenk bendravimo. Taip, neturi ką gero pasakyti. Taip, vos pravėrusi burną, apsiverki. Taip, ne visiems tokia patinki. Šiuo metu svarbiausia padėti sau, o ne rūpintis kitais. Tai nereiškia, kad viską  turi raportuoti. Kai esi tokioje tragiškoje būklėje, mintys sukasi ratu – tas pats per tą patį. Jei viską transliuosi savo draugėms, jos tikrai neatlaikys. Kalbėti svarbu ne tam, kad viską – jausmus, sapnus, prisiminimus, numanymus, įtarimus ir t.t.- iš savęs iškrautum. Kalbėkis, kad liktum ryšyje su pasauliu. Geriausiai – nei gražink, nei tirštink, o sakyk, kaip yra. Neklausia, tai ir patylėk, klausykis, kuo gyvena kiti.

Kviečia – eik! Nesvarbu, kad nenori būti žmonėse ir galvoji tik kaip pasislėpti savo urvelyje. Nenori susitikti su savo laimingomis draugėmis ar klausytis mintinai žinomų kalbų savo šeimoje? Tuomet rask kitus žmones, su kuriais kalbėsiesi. Čia neturiu galvoje kalbėjimosi “iš dūšios” ir apie tai, kas tave labiausiai kamuoja. Šiuo laikotarpiu svarbūs paprasčiausi normalūs pokalbiai – su kaimynu apie jo automobilį ar su turguje prekiaujančia bobute apie jos daržo derlių. Gal užsirašysi į kokius kursus ar pasiryši dalyvauti bendruomenės renginyje – kalbėkis ten su žmonėmis. Dalyvauk gyvenime.

Jei visa tai darai, ir vistiek baisiai jautiesi, gali parašyti man. Gal drauge ką sugalvosime.

Kas  gi yra ta psichoterapija?

Šia tema jau prirašyta daug straipsnių. Juk jau viskas aišku! Tik kol tai nepaliečia mūsų pačių…

Šnekūs žmonės, kurie ir taip noriai dalinasi savo nuomone ir jausmais, psichoterapiją supranta kaip palengvėjimą atnešantį pokalbį. Jie iš patirties žino, kad gydo jau vien „širdies išliejimas“.

Tiems, kurie nelinkę lengvai atsiverti, gydantis kalbėjimo poveikis neatrodo įtikinančiai. Jie varžosi bendrauti, o jau atvirauti kitam yra tikra kankynė, jei išvis įmanoma… Uždari žmonės dažniausiai nesitiki, kad „svetimas“ žvilgsnis į jų vidinį pasaulį gali būti draugiškas, supratingas, palaikantis. Savo nepasitikėjimą jie išreiškia pvz. taip: „Toks palaikymas yra netikras, nes jis už pinigus. Viskas čia tik psichologiniai triukai.“

„Perkamas patikimumas“

Taip, tiesa. Mus, psichoterapeutus, pacientai samdo. Tai darbinis santykis, o ne draugystė, ne santuoka ar giminystė. Užsakymo psichoterapeutui turinys dažniausiai sukasi apie vidinės arba tarpasmeninės harmonijos atstatymą arba sukūrimą.

Čia darbo objektas – asmenybės vidus. Į jį šiaip ar paprastai nepatenkama. Ir ačiū Dievui! Reikia specialių žinių ir psichoterapinių įgūdžių, kad per gana trumpą laiką tarp abiejų užsimegztų darbui būtinas ryšys. Tiek pacientas, tiek ir psichoterapeutas “avansu” pasitiki vienas kitu ir leidžiasi į gana artimą bendravimą.Psichoterapeutas įsipareigoja ir yra pasirengęs bešališkai ir geranoriškai sutikti pacientą. Jis pasiremdamas profesinėmis žiniomis, o ne asmenine nuomone, gilinasi į paciento problemas ir įsijaučia į jo būsenas. Visa tai turi pasitarnauti paciento labui.

Dažnai pacientai klausia:

“O kiek laiko truks psichoterapija?”

Atsakydama į šį klausimą, aš kartais kalbu apie namo remontą:

Jei Jūs savo name atradote gedimą, kurio savo jėgomis negalite sutaisyti, ieškote meistro. Tarkime, pastebėjote, kad sienoje išryškėjo drėgna dėmė, kuri vis plečiasi. Turbūt prakiuro sienoje esantis vamzdis. Pirmiausiai Jūs užsukate kranus ir nebesinaudojate vonia, tačiau kiek ilgai galėsite apsieiti be vonios?! Taigi, kviečiate meistrą taisyti gedimo.

Klausiate: “Kiek laiko užtruks remontas? Ir kiek tai man kainuos?” Greičiausiai išgirsite atsakymą: “Priklausys nuo to, ką rasime pragriovę sieną ir pasiekę vamzdį.”

Pirmiausia griauna sieną, tada nustato problemą, bendrai įvertina situaciją. Iki šios akimirkos dar neįvyko jokio “pagerėjimo”, priešingai –  atsirado šiukšlynas, dulkės, vonia naudotis vis dar negalima… Kol kas ieškoma pažeidimo, atliekama “diagnostika”. Kitas etapas – derybos. Ką Jūs renkatės: minimalų remontą – pataisyti tai kas būtiniausia pigiausiomis priemonėmis – ar norėtumėte esminio remonto (maksimaliai visapusiško)?

Jei Jūs norite kuo geriausio remonto už kuo mažiausią kainą, kiekvienas meistras Jums pasakys: “Tai neįmanoma! “

Mano problema didesnė?

Galbūt Jūsų brolio arba kaimyno name buvo “panaši” problema, kurią išsprendė žymiai greičiau ir paprasčiau. Kaskart tai priklauso nuo konkrečių aplinkybių – koks namas, kurioje vietoje gedimas, kokia jo kilmė. Iš išorės dažnai negalime įvertinti namo sienų, pamatų, vamzdyno ar elektros laidų būklės. Į namus atėjęs meistras taip pat ne iškart gali suprasti tikrąją padėtį – jis matuoja, krapšto, apžiūrinėja, svarsto ir t.t. Namo savininkas tuo tarpu turi pasverti savo norus bei pajėgumus – ar jis apsiribos “kosmetiniu” remontu ar norės padėtį tvarkyti iš pagrindų. Apsiimdamas dirbti meistras irgi turi žinoti savo kompetenciją ir galimybes, tik tuomet rezultatas abi puses tenkins.

Panašiai ir psichoterapijoje: psichoterapeutas atidžiai klauso Jūsų nusiskundimų, užduoda klausimus, pradžioje informuoja ir renka informaciją, kad galėtų pateiktį optimalų terapijos pasiūlymą. Tik tada abi pusės susitaria dėl psichoterapijos ir įsipareigoja.

Jei Jūs pradedate remontuoti “namą”, kuriame jau senokai prastai jaučiatės, greito pagerėjimo nereikėtų laukti. Pirmiausia bus ieškoma “skaudančių taškų”, bus tikrinama “iš ko namas pastatytas”, ieškoma Jūsų “namui” tinkamų medžiagų ir konstrukcijų. Į jau senokai statytą namą “įmontuoti” naują dalį, kad ji taptų sava Jūsų “namo” dalis, yra kruopštus ir varginantis darbas. Ir remonto galbūt reikės ne viename kambaryje…

Kodėl psichoterapija tęsiasi taip ilgai?

O dabar įsivaizduokite, kad šis remontas vyksta gausiai apgyvendintame name! T.y., kalbame ne apie tuščią namą, kuriame darbininkai dirba 8 val. per dieną. Triūsia vienas meistras, ir jis savo užduotis turi atlikti taip, kad nesutrikdytų gyventojų kasdienybės. Be geranoriško bendradarbiavimo tai neįmanoma. Ir tikrai neįmanoma, jei namo savininkas neįleidžia meistro į rūsį ar kitas svarbias remontui patalpas, jei jis nesutinka perstumti tam laikui baldų ir t.t.…

Galima sakyti, kad “name” dirba du “meistrai” – pacientas ir psichoterapeutas. Psichoterapeutas supranta statybos dėsnius, konstrukcijų savybes, išmano apie architektūrą ir statybines medžiagas, tačiau jis negali nieko tame „name“ daryti. Viską daro ir pakeitimus įgyvendina pacientas. Abu turi nuoširdžiai padirbėti, tačiau ir prie geriausių norų ne visi dalykai yra pataisomi.

Psichoterapija neturėtų  žmogaus viduje sukelti nesibaigiančio chaoso, kaip kartais atsitinka realiose statybose, todėl dirbama tik vieną ar keletą valandų per savaitę.

Žinoma, kad toks žmogaus ir namo palyginimas yra grubokas ir netikslus.

Žmoguje veikia įgimtos gydančios jėgos, kurių neturi joks daiktas. Šios jėgos skatina vystymąsi ir, psichoterapijos metu išlaisvintos, gali duoti ženklų rezultatą.

Žmogaus vidinis pasaulis niekada netaps peržvelgiamas ir aiškiai suprantamas, nes jis nuolat kinta ir gyvuoja nuolatinėje sąveikoje su išoriniu pasauliu. Daug kas liks tik numanymais ir spėlionėmis. Lygiai kaip paslaptimi liks ir pati pasveikimo akimirka, kurią miglotai atpažįstame tik žvelgdami atgalios, bet jos niekada nežinome iš anksto.